Oda yra labai sudėtingas ir didžiausias žmogaus organas, kuris kaip gynybinė siena saugo kūną nuo išorinės aplinkos, jungia kūną su ja ir nuolat adaptuoja organizmą prie išorinių veiksnių. Svarbiausias odos atliekamas funkcijas, tokias kaip apsauginė-barjerinė, imunologinė, termoreguliacinė, medžiagų apykaitos, rezorbcinė, sekrecinė, jutiminė ir estetinė-fenotipinė, reguliuoja centrinė nervų sistema ir endokrininės liaukos.
Sveikos odos paviršiuje iš lipidų, prakaito ir įvairių rūgščių susidaro apsauginė rūgštinę pH turinti hidrolipidinė plėvelė (odos mantija), kuri saugo odą nuo išsausėjimo, neleidžia prasiskverbti įvairiems mikrobams, sumažina kitų žalingų veiksnių įtaką. Kai sutrinka viena iš odos funkcijų, veikiant vidiniams bei išoriniams veiksniams, gali pasireikšti odos ar gleivinių liga. Atšiauriu sezono metu, prasidėjus patalpų šildymui, oro kondicionavimui, be to, esant genetiniam polinkiui į odos sausumą, dažnai maudantis bei naudojant muilus (šarmus) netenkama odą saugančios hidrolipidinės plėvelės, oda dar labiau išsausėja, parausta, ją ima niežėti ir gali prasidėti uždegimas. Be to, dauguma sunkių organizmo ligų sutrikdo normalią odos veiklą, todėl ne veltui sakoma, kad žmogaus oda – sveikatos atspindys.
Ligos labai dažnos. Lietuvoje, panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, beveik 20 proc. visų bendrosios praktikos gydytojų konsultacijų sudaro ligonių skundai dėl šių ligų. Tai nenuostabu, nes pasaulinėje literatūroje aprašyta daugiau nei 2000 įvairių odos ligų.
Odos ligas gali sukelti tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Dažniausiai tai įvairių provokuojančių veiksnių derinys. Išoriniams priskiriami fiziniai veiksniai (mechaniniai, terminiai, spinduliai), cheminės medžiagos (darbe ar buityje), virusai, bakterijos, grybeliai, pirmuonys, augaliniai ir gyvuliniai parazitai. Odos ligų atsiradimui bei paūmėjimui įtakos turi metų laikai (sezoniškumas), pvz., egzemos, žvynelinė paūmėja rudenį ir žiemą, pavasarį, o ligos eiga žymiai pagerėja ar bėrimai visiškai išnyksta vasarą.
Vidiniai veiksniai yra dar įvairesni, jiems priskiriamos infekcijos, uždegimai, intoksikacijos, vidaus organų ligos, sutrikusi medžiagų apykaita, nervinė įtampa, jautri reakcija į stresines situacijas, neuroendokrininiai sutrikimai, organizmo imunologinio reaktyvumo pokyčiai bei genetiniai veiksniai. Lėtines odos ligas provokuoja arba jų klinikinę eigą sunkina dažnas ir gausus alkoholio vartojimas, rūkymas.
Dauguma odos ligų yra uždegiminio pobūdžio, todėl labai svarbi odos higiena bei priežiūra. Genetinis polinkis į odos sausumą, netinkamos higienos priemonės, rūgštinės hidrolipidinės plėvelės netekimas sudaro sąlygas lengviau prasiskverbti įvairiems žalingiems išoriniams veiksniams ir uždegimo pradžiai.
Pastaruoju dešimtmečiu išsivysčiusiose šalyse sparčiai daugėja odos alerginių ir vėžinių ligų, o Trečiojo pasaulio šalyse pagrindine odos ligų ir mirties priežastimi išlieka infekcijos. Daugėjant susirgimų odos vėžiu ir melanoma, specialistai vis dažniau primena žalingą ultravioletinių (UV) spindulių poveikį odai, atkreipia dėmesį į netinkamą elgseną, besaikį deginimąsi paplūdimiuose ar net soliariumuose. Kaip žinia, odos įdegis yra apsauginė organizmo reakcija į saulės spindulių poveikį, kuris po kelių mėnesių praeina, o padaryta žala gilesniems odos sluoksniams išlieka gerokai ilgiau. UV spinduliai sukelia greitesnį odos senėjimą, dėl jų poveikio oda sausėja, pleiskanoja, storėja, sparčiau raukšlėjasi, atsiranda pigmentinių dėmių. Žalingas UV spindulių poveikis bei stiprūs odos nudegimai iki pūslių ilgainiui lemia pigmentinių apgamų, gerybinių navikų, ikivėžinių susirgimų, odos vėžio ir melanomos atsiradimą. Tyrimai įrodė, kad net apie 80 proc. saulės sukeltų odos pažeidimų atsiranda iki 18 metų, o jų padariniai išryškėja po 20 ar net 30 metų. Nors saulė mums dažnai kelia nuotaiką, pagerina bendrą savijautą, visgi neretas pastebi, kad UV spinduliai sumažina organizmo atsparumą (imunitetą) ir gali suaktyvėti įvairios infekcijos, pvz., pūslelinė. Didžiausias pavojus yra tas, kad neigiami odos pokyčiai atsiranda nepastebimai ir nebeišnyksta, o odos vėžys aptinkamas vis jaunesniems asmenims.
Vyresnio amžiaus žmonėms neretai bėrimus lemia sisteminės lėtinės ligos bei gausiai vartojami įvairūs medikamentai. Kartais odos ligos priežastis taip ir išlieka neaiški.
