Dr. Rūta Jarašūnienė
Sifilis
Tai žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia blyškioji spirocheta. Užsikrečiama lytinių santykių metu, per kraują, nėščia motina gali užkrėsti vaisių per placentą.
Sergamumo sifiliu rodikliai nuolatos svyruoja ir didėja kas 10–14 metų. 1990–1996 m. sergamumas sifiliu Lietuvoje buvo padidėjęs beveik 52 kartus (55,6 atvejo 100 000 gyventojų). Kasmet apie 10 proc. visų užregistruotų sifilio atvejų nustatoma nėščiosioms. 2007 m. Lietuvoje užregistruota 8,1 ligos atvejis 100 000 gyventojų.
Sifilį sukelia spirochetų grupės Treponema genties spiralės formos gramneigiama bakterija – blyškioji spirocheta. Tai bakterija, kuri prasiskverbia pro mažiausius odos pažeidimus. Infekcijos šaltinis yra sergantis sifiliu žmogus. Šia liga dažniausiai užsikrečiama per lytinius kontaktus. Tikimybė pabendravus su infekuotu partneriu užsikrėsti yra 1:3. Nėščia, sifiliu serganti motina gali užkrėsti vaisių per placentą nuo 12-os nėštumo savaitės.
Liga progresuoja lėtai. Yra kelios jos rūšys.
Pirminis sifilis. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 10 iki 90 dienų. Sukėlėjo patekimo vietoje (dažniausiai lyties organuose, tačiau gali būti ir kitur) atsiranda apie 1 cm skersmens kieta opelė. Paprastai tos opelės neskausmingos, lygiais kraštais, pabrinkusios, rausvos spalvos, kietu dugnu, padengtos baltu apnašu ir dirglios. Gali formuotis ir dauginės opos kitose kūno vietose (burnoje, ant liežuvio, pažastyse ir kt.). Padidėja arčiausiai esantys limfmazgiai. Net ir negydomos opos po kelių savaičių išnyksta.
Antrinis sifilis. Prasideda praėjus 3–6 sav. po pirminės opos atsiradimo. Blyškioji spirocheta pažeidžia daugelį organų. Atsiranda tokių simptomų: bendras negalavimas, galvos skausmas, padidėja limfmazgiai, atsiranda neniežtinčių bėrimų, padų ir delnų papulių, pluoštais ima slinkti arba suplonėja plaukai, atsiranda plačių karpų, sifilitinė angina. Net ir negydomi šie simptomai gali išnykti.
Slaptasis sifilis. Asmuo gali nejausti jokių ligos požymių, tačiau šią ligą platinti toliau.
Vėlyvasis sifilis. Būdingi dideli negalavimai, kurie skirstomi taip.
Gumų sifilis – atsiranda sifilinių granulomų odoje, poodyje, burnos gleivinėje, gomuryje, tonzilėse, vidaus organuose.
Nervų sistemos sifilis – sukeliantis paralyžių, nugaros smegenų džiūtį, akių pažeidimus ir mirtį.
Širdies ir kraujagyslių sifilis – sukelia širdies vainikinių kraujagyslių susiaurėjimą, aortos sienelės išplonėjimą (aneurizmą). Ligoniai esant šiai stadijai mažiau užkrečiami nei ankstesnėse.
Diagnozuojant ligą tiriamas opelės sekretas. Ieškoma tamsiame regėjimo lauke sifilio sukėlėjo – blyškiosios spirochetos. Atliekami kraujo serumo tyrimai, kurie skirstomi į netreponeminius tyrimus dėl sifilio ir treponemas nustatančius tyrimus. Gali būti tiriamas nugaros smegenų skystis, limfmazgių punktatas, bėrimų išskyros. Kartais papildomai atliekama krūtinės ląstos rentgenograma, skiriama okulisto, neuropatologo konsultacija.
Lietuvoje dėl sifilio tikrinami kraujo, organų donorai, nėščiosios. Jos šią infekciją gali perduoti naujagimiui. Laiku diagnozavus, ligą galima išgydyti, ir naujagimis gims sveikas.
Sifilis – pagydoma liga. Gydymą reikia stengtis pradėti kuo anksčiau. Pacientas gydomas antibiotikų injekcijomis arba tabletėmis. Gydymo trukmė atsižvelgiant į stadiją – nuo 1 dienos iki kelių savaičių. Po gydymo kurso patariama kelis kartus atvykti pasitikrinti: ligonį būtina stebėti norint įvertinti gydymo veiksmingumą ir galimus atkryčius.
Sergančio sifiliu žmogaus lytiniams partneriams ir (ar) kontaktams turi būti pranešta ir jie pakviesti pasitikrinti, atlikti LPL tyrimai. Jie taip pat turi būti nedelsiant gydomi.
Gonorėja
Gonorėja (gonokokinė infekcija) – tai užkrečiamoji žmonių liga, kurią sukelia bakterijos Neisseria gonorrhoeae. Tai pupelės formos kokai, išsidėstę poromis (diplokokai), kurie dažant Gramo būdu nenusidažo (yra gramneigiami).
Daugelyje šalių nėra tikslios statistikos, kiek žmonių kasmet suserga šia liga (kaip ir kitomis veneros ligomis). Tačiau, remiantis tyrimų duomenimis, susirgimų gonorėja ėmė mažėti po jos protrūkio 1975 m., nes siekiant užkirsti kelią jai plisti buvo imtasi seksualinio švietimo, plačiau pradėti naudoti prezervatyvai. 2007 m. Lietuvoje užregistruota 13,9 susirgimo gonorėja atvejo 100 000 gyventojų.
Gonorėjos infekcijos šaltinis – sergantis ūmia ar lėtine gonorėja žmogus. Užsikrečiama tiesioginio sąlyčio būdu, dažniausiai lytiškai santykiaujant, serganti gonorėja motina gimdydama gali užkrėsti naujagimį. Kol kas nenustatyta, ar užsikrečiama kitais būdais (naudojantis bendru tualetu, svetimais higienos reikmenimis). Jei vyras turėjo vieną lytinį aktą su užsikrėtusia moterimi, tai tikimybė, kad jis užsikrės, yra 20 proc., t. y. užsikrečia kas penktas vyras. Jei jis su ta pačia moterimi santykiauja iki 4 kartų, tai rizika užsikrėsti padidėja iki 60–80 proc. Mokslininkai mano, kad moterys labiau rizikuoja užsikrėsti, matyt, todėl, kad užkrėsta sperma patenka į makštį. Infekcijos šaltinis dažnai yra moterys, sergančios besimptome gonokokinės infekcijos forma. Paprastai užkrečiama šlapimo sistema arba genitalijos. Tiesiojoje žarnoje, ryklėje infekcija pasitaiko rečiau, kai užsikrečiama oralinių arba analinių lytinių santykių metu. Gonokokai pažeidžia stulpinį epitelį, kuris dengia šlapimo ir lytinių takų, tiesiosios žarnos, ryklės gleivinę ar akių junginę. Plisdama infekcija vyrams sukelia šlapimo takų, sėklidės, sėklidės prielipo, priešinės liaukos uždegimą, moterims – šlapimo ir lytinių takų ar mažojo dubens uždegiminę ligą. Infekcija, patekusi į tiesiąją žarną, ryklę ar akis, sukelia jų uždegimus.
Ligos požymiai gali pasireikšti po užsikrėtimo praėjus 2–7 dienoms, bet gali atsirasti ir po ilgesnio laiko.
Vyrams. Nebūna jokių simptomų, jei infekcija patenka per šlapimo takus – apie 10–15 proc., jei infekcija tiesiojoje žarnoje – apie 85 proc., jei infekcija ryklėje – apie 90 proc. užsikrėtusiųjų. Būdingi simptomai: deginantis, skausmingas arba sunkus šlapinimasis; dažniausiai pūlingos išskyros iš šlaplės ar tiesiosios žarnos. Sėklidžių paraudimas, padidėjimas, skausmingumas, kartais skausmas pilvo apačioje. Infekcijai išplitus – karščiavimas, hemoraginiai ar pūlingi bėrimai, pavienių sanarių skausmai, jų patinimas, paraudimas.
Negydomi šie požymiai po kelių savaičių praeina (95 proc. ligonių – per 6 mėn.), tačiau liga tampa lėtinė. Pasireiškia nevaisingumas, smegenų ir širdies, sanarių pažeidimai.
Moterims. Apie 70–80 proc. užsikrėtusių moterų nejaučia jokių simptomų.
Būdingi simptomai: padaugėja išskyrų iš makšties; teka pūlingos išskyros iš gimdos kaklelio; šlapinimasis pasidaro skausmingas ir sunkus, kartais stebimos pūlingos išskyros iš šlapimo kanalo; tarp mėnesinių ar po lytinių santykių iš makšties pasirodo kraujo, pagausėja mėnesinės; gali padidėti, parausti, tapti skausminga ar supūliuoti makšties prieangyje esanti Bartolinio liauka.
Nėščiosioms lytinių organų gonorėja gali sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą arba jos gali užkrėsti kūdikį.
Negydant infekcija kyla aukštyn, pažeisdama gimdą ir jos priedus, sukelia mažojo dubens uždegiminę ligą. Taip atsitinka l0–20 proc. užsikrėtusių moterų: pakyla temperatūra, skauda pilvo apačioje ir aukščiau. Tolimesni padariniai esti įvairūs – nuo kiaušintakių pažeidimo iki nevaisingumo arba gyvybei gresiančio negimdinio nėštumo. Be gimdos kaklelio, nuo 35 iki 50 proc. moterų pažeidžiama išangė arba tiesioji žarna.
Maždaug 40 proc. asmenų, kurie turėjo analinių lytinių santykių, gonorėjos židinys būna tiesiojoje žarnoje – užsikrečiama per analinį lytinį aktą. Požymiai: skausmas, sudirgimas arba nemalonus jausmas tiesiojoje žarnoje, kraujas išmatose. Turėjusiems oralinių lytinių santykių (varpa burnoje) gali atsirasti pakitimų burnoje, ryklėje. Retkarčiais gonokokai patenka į kraują ir sukelia kraujagyslių ligas, ūmų sąnario uždegimą.
Diagnozuojant ligą imami mėginiai iš šlaplės, gimdos kaklelio, ryklės, akių junginės ar tiesiosios žarnos, jie dažomi Gramo būdu ir (ar) metileno mėliu. Nustatomi ląstelių viduje esantys diplokokai. Diagnozė patvirtinama atlikus pasėlį arba molekulinius tyrimus (nukleorūgščių amplifikacinis tyrimas dėl gonorėjos). Ėminiai imami specialiais ėmikliais. Molekuliniais tyrimais gonokokinę infekciją galima nustatyti ir iš rytinio pirmos porcijos šlapimo mėginio.
Dažniausiai gydoma vienkartine antibiotikų doze juos išgeriant, suleidžiant į raumenis ar veną. Kartais gydymas trunka kelias dienas. Gydomi visi su ligoniu turėję lytinį kontaktą asmenys. Dažniausiai gydymas skiriamas ir nuo chlamidijų infekcijos, nes šiomis infekcijomis užsikrečiama kartu. Po gydymo pacientas turi apsilankyti gydymo kontrolei. Geriausias būdas išvengti gonorėjos – laikytis „saugesnio lytinio elgesio“ taisyklių.
Chlamidiozė
Tai šlapimo ir lytinių takų uždegiminė liga, ją sukelia Chlamidiaceae šeimai priklausanti labai smulki gramneigiama lazdelė Chlamydia trachomatis, kuri patenka į ląstelę. Ja užsikrečiama lytinių santykių metu. Serganti motina gimdydama gali užkrėsti kūdikį, kuris dėl šios ligos gali susirgti plaučių bei akių uždegimu.
XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Amerikoje ir Europoje chlamidiozė pasidarė labiausiai paplitusi iš visų per lytinius santykius užkrečiamų ligų. 1986 m. užregistruota 4 mln. naujų ligonių, iš jų apie 60 proc. moterų. Tikslių duomenų gauti neįmanoma, nes ne visi susirgę asmenys kreipiasi į gydytoją. Apie 40 proc. vyrų šlaplės negonokokinių uždegimų sukelia chlamidijos. Jos pažeidžia šlaplę dukart dažniau nei gonorėja. Nedidelės apimties tyrimais nustatyta, kad chlamidijomis Lietuvoje yra užsikrėtę apie 3–5 proc. sveikų lytiškai aktyvaus amžiaus moterų ir 13–20 proc. moterų, pastebėjusių uždegiminius pokyčius. Užsienio literatūroje nurodoma, kad chlamidijomis gali būti užsikrėtę (priklauso nuo šalies) 3–20 proc. sveikų vyrų. Taip pat žinoma, kad chlamidijos gali sukelti iki 80 proc. visų lytinių takų infekcijų suaugusiesiems. Jos taip pat sukelia iki 30 proc. visų naujagimių akių gleivinės ir plaučių uždegimų. Lietuvoje 2007 m. užregistruota 11,9 susirgimo chlamidioze atvejo 100 000 gyventojų.
Chlamydia trachomatis, kaip bakterija, išgyventi gali tik kitų organizmų ląstelėse, šiuo atveju žmogaus. Infekcija patenka į vyrų ir moterų šlaplę, vyro sėklidės prielipą, moters gimdos kaklelį ir kiaušintakius ir sukelia jų uždegimą.
60–70 proc. užsikrėtusiųjų jokių požymių gali nejausti. Požymiai atsiranda praėjus 2–6 savaitėms po užsikrėtimo.
Moterims
• Skausmingai šlapinamasi;
• pasirodo kraujas po lytinių santykių, tarp mėnesinių;
• jaučiami skausmai apatinėje pilvo dalyje ar lytinių santykių metu;
• chlamidinė infekcija iš gimdos kaklelio gali giliau prasiskverbti į šlapimo ir lyties organus ir sukelti vadinamąją mažojo dubens uždegiminę ligą; tada pakyla temperatūra, skauda pilvo apačią.
Nėščioji, užsikrėtusi chlamidine infekcija, gali perduoti infekciją naujagimiui, kūdikis gali susirgti plaučių arba akių uždegimais.
Vyrams
• Atsiranda nedaug permatomų išskyrų iš šlapimkanalio;
• skausmingai šlapinamasi;
• chlamidijos, patekusios į vyro šlapimo ir lyties organus, sukelia šlapimkanalio, sėklidės, jos prielipo, prostatos (priešinės liaukos), tiesiosios žarnos uždegimą;
• skauda kapšelį, jis padidėja;
• priešinės liaukos (prostatos) uždegimas pasireiškia: pakilusia temperatūra, skausmu lyties organuose, skausmingu šlapinimusi.
Chlamidija taip pat gali patekti per rankas į akis ir sukelti akių uždegimą. Kartais chlamidijos patenka į kraują ir sukelia kraujagyslių ligas, ūmų sanario uždegimą.
Chlamidiozei diagnozuoti imamas mėginys iš šlapimo kanalo, gimdos kaklelio arba rytinė šlapimo porcija. Kartais mėginys imamas iš akies junginės, tiesiosios žarnos. Mėginiai tiriami tiesioginės imunofluorescencijos, imunofermentiniais, RNR–DNR hibridizacijos, nukleorūgščių amplifikacijos metodais.
Chlamidiozė yra pagydoma antibiotikais. Būtina suvartoti visą gydytojo skirtą medikamentų kursą. Lytiniai partneriai turi būti gydomi kartu. Profilaktika – saugesnis lytinis elgesys.
Negydoma gali sukelti nevaisingumą, lėtinį prostatos uždegimą ir mažojo dubens uždegiminę ligą, būti negimdinio nėštumo ar sąnarių uždegimo priežastis.
Trichomonozė
Tai lytinių ir šlapimo takų užkrečiamoji liga.
Ligos sukėlėjų turi 30–40 proc. užsikrėtusiųjų moterų partnerių. Daugumai vyrų jokie ligos požymiai nepasireiškia, ji išnyksta negydoma. Antra vertus, tiriant trichomonoze sergančių vyrų partneres paaiškėjo, kad 85 proc. jų yra užkrėstos. 10–20 proc. moterų, kurios kreipiasi dėl pagausėjusių išskyrų iš makšties ir 50–70 proc. komercinio sekso darbuotojų nustatoma trichomonozė.
Ligos sukėlėjas – makštinė trichomona – tai vienaląstis žiuželinis pirmuonis. Trichomonomis užsikrečiama lytiniu būdu, retai – sąlyčio būdu, nesilaikant higienos.
Liga pasireiškia:
Vyrams
• 30–40 proc. užsikrėtusių vyrų jokių ligos požymių nejaučia;
• sukelia nespecifinį šlaplės uždegimą (požymiai – sudirgimas ir skausmas šlapinantis);
• atsiranda mažų pakitimų apyvarpės odoje ir (arba) šlapimkanalio viršūnėlėje.
Moterims
• 50 proc. moterų nejaučia jokių ligos požymių;
• atsiranda gelsvų arba pilkų, dažnai nemalonaus kvapo makšties išskyrų;
• kamuoja išorinių lyties organų sudirgimas, niežulys;
• juntamas skausmas sueities metu;
• atsiranda deginimas ir skausmas šlapinantis.
Kai kurioms taip būna tik per mėnesines arba po jų.
Diagnozuojama paėmus mėginį iš šlapimkanalio ar makšties ir iš karto jį tiriant mikroskopu.
Liga pagydoma antibakterinėmis tabletėmis. Siekiant gydymo veiksmingumo, patartina visą gydymo laikotarpį nevartoti alkoholio. Lytiniai partneriai turi būti gydomi kartu, nors ir nejaučia jokių negalavimų.
Negydoma trichomonozė gali pažeisti šlaplę, šlapimo pūslę, vyrams – priešinę liauką. Ilgalaikis trichomonų buvimas moters organizme gali sąlygoti gimdos kaklelio vėžį.
Jei partneriai nesigydo vienu metu, tai liga pasikartoja. Makšties vietinis gydymas neduos ilgalaikio poveikio, nes pirmuonys gali gyventi šlapimo sistemoje.
ŽIV
ŽIV liga – lėtai progresuojanti užkrečiamoji liga, jai būdingas progresuojantis imuninės sistemos pažeidimas, kuris negydomas baigiasi mirtimi. ŽIV infekcijos sukėlėjas – 1 ir 2 tipų žmogaus imunodeficito virusas, priklausantis Retroviridae šeimai. Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus.
Užsikrečiama trimis būdais:
• per kraują ar jo komponentus;
• lytinių santykių metu;
• iš motinos virusas pereina vaikui.
ŽIV infekcijai būdingas progresuojantis imuninės sistemos pažeidimas, kuris negydomas baigiasi mirtimi.
Pasaulyje registruojama per 330 mln. užsikrėtusiųjų šia infekcija. Lietuvoje kasmet užregistruojama 100–120 naujų šiuo virusu užsikrėtusių asmenų. Sergamumas ŽIV infekcija Lietuvoje 2007 m. buvo 2,74 atvejo 100 000 gyventojų. Iš viso Lietuvoje iki 2008-01-01 užregistruoti 1306 ŽIV infekcijos atvejai.
ŽIV infekcijai patekus į žmogaus organizmą, virusas daugindamasis suardo imunines ląsteles. Viena imuninė ląstelė vidutiniškai pagamina 250 naujų virionų ir žūsta. Naujų viruso dalelių kasdien pasigamina milijardai. Ligai būdingas progresuojantis imuninės sistemos pažeidimas, kuris negydomas baigiasi mirtimi.
ŽIV infekcija skirstoma į šias stadijas.
Užsikrėtimas virusu – trunka nuo viruso patekimo į organizmą iki 2–4 sav.; nebūna jokių simptomų.
Pirminė ŽIV infekcija – simptomai atsiranda praėjus 2–4 sav. po užsikrėtimo ir trunka 1–2 sav.; iš pradžių stebimi bendro negalavimo požymiai:
• karščiavimas;
• limfmazgių padidėjimas;
• gerklės skausmas;
• bėrimas dėmelėmis ir mazgeliais;
• raumenų ar sąnarių skausmas;
• viduriavimas;
• galvos skausmas;
• pykinimas, vėmimas, burnos kandidozė.
Serokonversija – pasigaminusių prieš ŽIV antikūnų nustatymas – įvyksta vidutiniškai po 3 sav. nuo užsikrėtimo.
Besimptomė lėtinė infekcija – nebūna jokių klinikinių požymių, trunka 5–10 metų. Kartais gali būti stebimas limfmazgių padidėjimas.
Simptominė ŽIV infekcija – dėl didelio viruso kiekio ir mažo imuninių ląstelių skaičiaus diagnozuojamos ligos: bakterinė angiomatozė; burnos kandidamikozė; plaukuotoji burnos leukoplakija, gimdos kaklelio displazija, viduriavimas, ilgalaikis karščiavimas ir t. t.
AIDS – įgyto imuniteto nepakankamumo sindromas – diagnozuojamos AIDS indikacinės ligos: tuberkuliozė, Kapoši sarkoma, citomegalo viruso sukelti susirgimai, pneumocistinė pneumonija, navikai ir t. t.
Diagnozuojant tiriamas kraujo serumas, seilės ar kraujo lašas, ieškoma antikūnų prieš ŽIV. Nustačius antikūnus, atliekami patvirtinamieji tyrimai dėl ŽIV. Ankstyvąją ŽIV infekciją galima nustatyti atliekant ŽIV p24 antigeno tyrimą, kiekybinį ŽIV RNR tyrimą.
Šiandien ŽIV infekcija yra lėtinė liga, kuri gydoma antivirusiniais vaistais visą gyvenimą. Labai svarbu laikytis gydymo režimo.
Siekiant sumažinti ŽIV perdavimo iš motinos vaikui galimybę, nėščiai ŽIV užsikrėtusiai moteriai taikomas profilaktinis antivirusinis gydymas, planuojama cezario pjūvio operacija, moteriai nerekomenduojama maitinti naujagimio krūtimi.
Žmogaus papilomos virusas, arba genitalinės karpos (ŽPV)
Genitalinės karpos – ŽPV, kuris plinta sąlyčio ar lytiniu keliu, sukeltas epitelio išvešėjimas.
ŽPV infekcija – labiausiai pasaulyje paplitusi lytiškai perduodama infekcija. Įvairių tyrėjų duomenimis, tam tikru gyvenimo laikotarpiu ŽPV gali sirgti 70 proc. lytiškai aktyvių moterų, daugiausia iki 35 m. amžiaus. Didelės onkogeninės rizikos ŽPV tipai nustatomi 5–30 proc. sveikų ir 99,7 proc. gimdos kaklelio vėžiu sergančių moterų. Lietuvoje ištyrus 15–50 m. amžiaus moteris, didelės onkogeninės rizikos tipų ŽPV nustatyta 25,1 proc., tarp komercinio sekso darbuotojų – 69,5 proc.
Žmogaus papilomos virusas perduodamas lytinių santykių metu, per odą ir mažąsias gleivinių traumas. Šiuo metu žinoma apie 200 šio viruso tipų. 15 jo tipų gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Užsikrėtus šiuo virusu stiprus organizmas pats išsivalo per vienerius dvejus metus, tačiau jei virusas išlieka, jis gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Karpas dažniausiai sukelia vėžio neskatinantys viruso 6 ir 11 tipai.
Genitalijų karpų atsiranda praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo ir tai tik 2–5 proc. asmenų. Moterims jos išauga prie įėjimo į makštį, pačioje makštyje ir (arba) ant gimdos kaklelio, vyrams – ant varpos. Ir vyrams, ir moterims jų gali atsirasti apie išangę. Iš pradžių atsiranda kelios mažos karpos, kurios ilgainiui didėja ir plečiasi. Karpos neskausmingos, primena kalafiorą.
Kartais juntamas niežėjimas, deginimas, skausmas ar kraujavimas.
Virusą galima nustatyti ištyrus molekuliniu metodu mėginius iš gimdos kaklelio ar šlapimkanalio, tiesiosios žarnos ar gerklų.
Karpoms gydyti vartojami tirpalai arba tepalai. Kartais jos pašalinamos šalčiu, radijo bangomis, aukšta temperatūra, lazeriu ar chirurginiu būdu. Karpos gali ataugti, todėl būtina kuo anksčiau pradėti jas gydyti. Nėščioji infekciją gali perduoti vaisiui. Po nėštumo karpos dažniausiai išnyksta.
Profilaktika – saugesnis lytinis elgesys. Stiprinkite imunitetą, gyvenkite sveikai. Merginos, anksti pradėjusios lytinį gyvenimą ir dažnai keičiančios lytinius partnerius, turi atlikti gimdos kaklelio citologinį tyrimą (PAP tepinėlį). Lietuvoje visoms moterims nuo 25 metų amžiaus profilaktiškai atliekamas citologinis gimdos kaklelio tyrimas.
Šiandien yra sukurta vakcina, kuria pasiskiepijus galima 60–70 proc. atvejų išvengti gimdos kaklelio vėžio bei genitalinių karpų.
Herpesas, arba pūslelinė
Tai – žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia Herpes 1 arba Herpes 2 virusas.
Herpesu užsikrečiama lytinių santykių arba gleivinių kontakto metu. Virusas patenka į nervines ląsteles ir išlieka jose visą gyvenimą. Tačiau ligos simptomai ne ištisai jaučiami.
Iš pradžių infekcija dėl savo požymių pastebima, vėliau – po 2 ar 3 sav. – požymiai išnyksta. Kliniškai gali pasireikšti menstruacijų metu, susirgus kokia nors kita infekcija, streso metu, nusilpus imuninei sistemai. Simptomai dažniausiai pasireiškia tose pačiose vietose, tik jie mažiau ryškūs. Kai kuriems žmonėms jie kartojasi keliskart per metus, kitiems – kartą ar dar rečiau. Herpeso infekcija labai pavojinga nėščiosioms.
Simptomai:
• atsiranda dilgčiojimas, genitalijų oda ar gleivinės parausta;
• atsiranda smulkių blizgančių pūslelių, kurios vėliau trūksta, susilieja, niežti, būna labai skausmingos;
• gali būti skausmingas šlapinimasis, šlapimo susilaikymas;
• padidėja kirkšnies limfmazgiai;
• gali pakilti temperatūra, skaudėti raumenis.
Diagnozuojant ligą tiriamas pūslelių turinys. Jis sėjamas į specialias terpes, ir auginamas virusas. Galima tirti kraujo serumą ieškant specialių imunoglobulinų, kurie pasigamina organizme užsikrėtus herpesu.
Herpeso infekcija dažniausiai išnyksta savaime. Nėra tokio gydymo, kuris visai sunaikintų virusą ir būtų galima išvengti ligos pasikartojimo. Yra tablečių, tepalų, kurie sumažina klinikinių požymių trukmę, jų gausumą. Ilgas lėtinės infekcijos gydymas sumažina galimybę ligai atsinaujinti.
Nėščiai moteriai, atsiradus herpetiniams bėrimams lytiniuose takuose trečiąjį nėštumo trimestrą, nėštumas užbaigiamas cezario pjūvio operacija.
Profilaktika – vengti lytinių santykių esant herpetiniams bėrimams. Stiprinkite organizmo atsparumą.
Kandidozė (pienligė)
Tai makšties arba varpos galvutės ar apyvarpės uždegimas, kurį sukelia Candida genties grybelis.
Mokslininkai įrodė, kad serganti makšties grybeliu moteris juo gali užkrėsti savo lytinį partnerį, o įrodymų, kad vyras užkrečia moterį, pakankamai nėra. Grybeliu yra užsikrėtę apie 98 proc. gyventojų. Tačiau jis pasireiškia nusilpus imunitetui, po antibiotikų vartojimo, sergant cukriniu diabetu, nešiojant aptemptus, sintetinius drabužius, kasdieninius įklotus, vartojant hormoninius kontraceptinius preparatus, moterims dažniau pasireiškia prieš mėnesines ar po jų, po intensyvių lytinių santykių, ypač jei buvo sausumas.
Candida genties grybelis sukelia moters makšties arba vyro varpos galvutės ar apyvarpės uždegimą.
Infekcija gali pažeisti genitalijas, burną, išangę:
• atsiranda baltų, primenančių varškę išskyrų;
• moterims parausta įeiga į makštį, makštis;
• gali atsirasti smulkių bėrimų, niežėjimas, perštėjimas;
• padažnėja šlapinimasis;
• vyrams gali išberti varpos galvutę, niežėti, atsmaukus apyvarpę stebimos varškę primenančios išskyros.
Diagnozuojant mėginiai imami iš makšties, šlapimkanalio, apyvarpės ar ryklės, jie tiriami mikroskopu arba gali būti taikomi molekuliniai tyrimai.
Kandidozė gydoma nesunkiai, tačiau gali dažnai kartotis. Gydant vartojami įvairūs tepalai, žvakutės, tabletės. Gydomi ir lytiniai partneriai.
Profilaktika – stiprinti imunitetą, vengti aptemptų drabužių, įklotų, gydyti cukraligę, su antibiotikais kartu vartoti vaistus nuo grybelio.
